Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Prustas

Marselis Prustas (Proust Marcel, 1871 07 10 – 1922 11 18) – prancūzų rašytojas, gimęs ir miręs Paryžiuje. Rašytojų trijulė – Džeimsas Džoisas (James Joyce), Francas Kafka (Franz Kafka) ir Marselis Proustas – dažniausiai minimi kaip didieji XX amžiaus literatūros modernizatoriai. Proustas išgarsėjo septynių tomų romanu Prarasto laiko beieškant, kuriame išsamiai ir subtiliai pavaizdavo aristokratų visuomenės saulėlydį Prancūzijoje, atpindėtą pagrindinio veikėjo Marselio sąmonės ekrane. Romanų ciklą sudaro šie kūriniai: Svano pusėje (1913), Žydinčių merginų šešėlyje (1918), Germantų pusė (1920), Sodoma ir Gomora (1921), Kalinė (1923), Dingusi Albertina (1925), Atrastas laikas (1927). Visi tomai išversti į lietuvių kalbą. Autobiografiniais elementais pagrįstas romanas (jis prasideda ir baigiasi žodžiu „laikas“) piešia sodrų turtingųjų pasaulį, kuriame svarbų vaidmenį vaidina menas, grožis, rafinuotas elgsenos stilius, komplikuoti žmonių santykiai. Tai savotiškas Paryžiaus metraštis, apimantis beveik 50 metų ir aprašantis 2000 personažų. Išorinis pasaulis perteikiamas per pagrindinio veikėjo subjektyvius išgyvenimus, atmintyje iškilusias ryškias asociacijas, intensyvų sąmonės budrumo režimą, todėl galima sakyti, kad pagrindiniu tyrimo objektu tampa individo psichologija. Prustui, studijavusiam teisę, filosofiją ir literatūrą, didelės įtakos turėjo prancūzų filosofo Anri Bergsono (Henri-Louis Bergson) intuityvistinė filosofija. Proustas lankėsi pagarsėjusiuose aukštuomenės salonuose, bendravo su žymiais to meto menininkais, rašė kritiką ir esė, bet sirgdamas sunkia astmos forma, turėjo riboti aktyvų gyvenimą. Mirus motinai pasitraukė iš viešumos ir nuo 1906 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Prarasto laiko beieškant rašė iki mirties kamštmedžio plokštėmis išmuštame kambaryje, kad atsiribotų nuo išorinio pasaulio. Proustas rašydamas tarsi siekė, kad visos patirtys ir įstabios akimirkos pasikartotų, todėl itin svarbi romane atminties tema, kuri išaukština praeitį ir sukuria regimybę, kad praeitis svarbesnė už dabartį. Meno dėka įkūnyta praeitis tampa „atrastuoju“ – tvariu, amžinu – laiku. Romano pasakojimas neįprastas, nėra aiškios įvykių slinkties, prisiminimai plūsta ir vaizduotė juos materializuoja sudėtingais sakiniais pagal naujovišką poetinę logiką. Kultūriniu simboliu yra tapusi reikšminga romano juslinė detalė – mažosiomis madlenomis vadinami maži putlūs pyragaičiai, kurių paragavusį pasakotoją užlieja atsiminimų srautas. Atsikąsti „Prousto pyragaičio“ – tai pajusti praeities skonį, įjungti atminties mechanizmą. Šis populiarus intertekstinis ženklas, dažnai iškylantis literatūros tekstuose, jau visą šimtmetį liudija gyvybingą aliuziją į Prousto stilių ir tradiciją.
Proustas ištobulino prozos psichologinę analizę, kuri tapo atraminiu pasakojimo būdu daugeliui XX amžiaus Vakarų Europos menininkų.

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Prustas

Ar žinote, kad...